Jei skaitote šį straipsnį, labai tikėtina, kad esate vienoje iš dviejų situacijų: arba radote „tą“ automobilį ir norite saugiai jį nupirkti, arba parduodate savo transporto priemonę ir norite ramybės, kad po mėnesio jums neatkeliaus baudos, draudimo sąskaitos ar pirkėjo pretenzijos. Pirkimo–pardavimo sutartis šioje vietoje tampa ne formalumu, o jūsų „saugikliu“ – dokumentu, kuris aiškiai pasako, kas, kam, ką, kada ir už kiek perleido, ir leidžia abiem pusėms tvarkingai sutvarkyti deklaravimą, registraciją bei finansinius klausimus.
Kas yra automobilio pirkimo–pardavimo sutartis ir kam ji reikalinga?
Pirkimo–pardavimo esmė paprasta: viena šalis perduoda daiktą, kita – sumoka kainą. Teisinė logika sutelpa į kelias eilutes, kurias puikiai apibrėžia pirkimo–pardavimo sutarties samprata – pardavėjo pareiga perduoti daiktą, pirkėjo pareiga jį priimti ir atsiskaityti sutarta suma. Automobilio atveju tai reiškia ne tik „rakteliai už pinigus“, bet ir aiškų įrodymą, kada tiksliai įvyko sandoris, kokios būklės buvo automobilis, kokia kaina sutarta, ar buvo atskleisti trūkumai, kas kam perduota (dokumentai, komplektas, žieminės padangos ir pan.).
Praktiškai sutartis saugo abiem kryptimis. Pirkėjui ji padeda, kai reikia įrodyti, ką tiksliai įsigijote, kokios buvo sutartos sąlygos, ir kad automobilis buvo gautas su konkrečiais dokumentais bei komplektacija. Pardavėjui sutartis yra svarbi todėl, kad vėliau lengviau pagrįsti, kada nustojote valdyti transporto priemonę, už ką ir nuo kada nebeatsakote, ir kad sandoris vyko pagal realias sąlygas (ypač kai kyla ginčai dėl atsiskaitymo ar „pamirštų“ pirkėjo pažadų).
Labai svarbu suprasti ir dar vieną dalyką: sutartis nėra vienintelis veiksmas. Lietuvoje transporto priemonių savininko pasikeitimą reikia tinkamai deklaruoti ir vėliau įregistruoti – kitaip atsiranda rizika, kad automobilis bus automatiškai išregistruotas arba dalyvavimas eisme taps neteisėtas. Todėl geriausia sutartį planuoti kartu su „kas po to“ scenarijumi.
Pasiruošimas sandoriui: ką patikrinti prieš pasirašant
Didžiausios bėdos gimsta ne pasirašymo minutę, o dar prieš ją – kai pirkėjas „pasitiki žodžiu“, o pardavėjas „tikisi, kad viską sutvarkys pirkėjas“. Geras pasiruošimas sumažina riziką nusipirkti problemą (su neaiškia kilme, dokumentais ar įsipareigojimais) ir kartu pagreitina visą procesą.
Pirkėjo patikros minimumas
- Patikrinkite, ar automobilio VIN (kėbulo numeris) sutampa ant kėbulo ir dokumentuose, ir ar nėra akivaizdžių VIN keitimo požymių.
- Įsitikinkite, kad pardavėjas yra tas pats asmuo, kuris turi teisę perleisti automobilį (jei savininkų keli – reikės visų sutikimo ar įgaliojimo).
- Pasitikrinkite, ar pateikiamas SDK yra tikras ir priskirtas būtent tam automobiliui – tam skirta „Regitros“ informacija apie SDK patikrą.
- Įvertinkite automobilio būklę: bandomasis važiavimas, diagnostika servise, kėbulo storio matuoklis – tai pigiau nei „staigmena“ po savaitės.
- Susitarkite dėl atsiskaitymo būdo iš anksto (pervedimas, dalinis avansas, atsiskaitymas vietoje), kad sutartyje neliktų dviprasmybių.
- Užfiksuokite ridos rodmenis ir komplektaciją (nuotraukos tą pačią dieną dažnai išsprendžia ginčus greičiau nei ilgos diskusijos).
Pardavėjo savisauga
Pardavėjui dažniausias „skausmas“ – kai pirkėjas sutartį turi, automobilį pasiima, bet deklaravimo/registravimo neatlieka, o tada pradeda kilti klausimai dėl baudų, draudimo ar eismo įvykių. Iš anksto sutarkite, kad deklaravimas bus daromas čia ir dabar (arba tą pačią dieną), o rakteliai perduodami tik tada, kai procesas pajudėjęs. Tai nėra „nepasitikėjimas“ – tai normalus sandorio higienos standartas.
Taip pat venkite bet kokių „schemų“ su suklastotais įsigijimo dokumentais ar „kauferiais“. „Regitra“ aiškiai primena, kad suklastotą sutartį pasirašantis pirkėjas netenka garantijų ir gali kilti rimta atsakomybė – todėl saugiausia yra paprastas, skaidrus sandoris su realiais duomenimis.
Kaip teisingai užpildyti sutartį: privalomi duomenys ir naudingi priedai
Nors sutartį galima rašyti laisva forma, praktikoje patogiausia naudoti standartinę formą: ji primena, ko nepamiršti, ir atrodo „pažįstamai“ tiek institucijoms, tiek draudikams. Jei norite kuo mažiau klaidų, atsisiųskite „Regitros“ pirkimo–pardavimo sutarties formą ir pildykite ją atidžiai, neskubėdami.
Kas sutartyje privalo būti nurodyta
- Sandorio data, laikas ir vieta (vėliau tai svarbu, kai reikia atskirti atsakomybes).
- Pardavėjo ir pirkėjo duomenys: vardas, pavardė, asmens kodas arba gimimo data (jei taikoma), adresas, kontaktai.
- Automobilio identifikacija: markė, modelis, VIN, valstybinis numeris, pagaminimo metai, registracijos liudijimo duomenys.
- SDK (jei jis nurodomas dokumentuose ar sandoryje) ir aiškus patvirtinimas, kad perleidžiamas būtent šis automobilis.
- Kaina ir atsiskaitymo sąlygos: suma, valiuta, kada ir kaip sumokama (pervedimu, grynaisiais – jei leidžiama, dalimis, avansu).
- Perduodami daiktai ir dokumentai: rakteliai, registracijos liudijimas, serviso knyga, papildomas ratų komplektas ir pan.
- Šalių parašai (geriausia – ant kiekvieno puslapio, jei jų daugiau nei vienas).
Svarbi praktinė detalė: kuo aiškiau aprašysite faktinę automobilio būklę, tuo mažiau „siurprizų“ po sandorio. Jei žinote apie defektą (pvz., alyvos pratekėjimą, pavarų dėžės trūkčiojimą, smulkų eismo įvykį), geriau jį įrašyti. Įrašas „pirkėjas apžiūrėjo ir pretenzijų neturi“ yra silpnesnis, jei vėliau ginčas persikelia į faktus: kas buvo žinoma, kas nuslėpta, kas įrodyta.
Rekomenduotinas priedas – perdavimo–priėmimo aktas (nebūtina atskira forma, galima sutarties pabaigoje): užfiksuokite ridos rodmenį perdavimo momentu, perduotų raktų skaičių, komplektą ir datą/laiką. Tai ypač naudinga, jei automobilis perduodamas ne iškart, o, pavyzdžiui, „rytoj po darbo“.
Atsiskaitymas ir perdavimas: kaip tai padaryti saugiai abiem pusėms
Atsiskaitymas yra ta vieta, kur emocijos dažniausiai nugali racionalumą: vienam „skubu“, kitam „patogu taip“, trečias „neturi sąskaitos po ranka“. Visgi būtent čia atsiranda daugiausia ginčų. Saugiausias variantas – bankinis pavedimas (jis palieka aiškų pėdsaką), o jei sutariate dėl avanso – sutartyje aiškiai parašykite, ar avansas grąžinamas, kokiomis sąlygomis, ir kas laikoma sandorio neįvykdymu.
Jei sandorio suma didesnė, verta prisiminti ir grynųjų ribojimus: „Regitra“ nurodo, kad viršijus 5 000 Eur atsiskaitymas grynaisiais negalimas. Praktikoje tai reiškia: jei automobilis kainuoja, tarkime, 6 500 Eur, planuokite pavedimą arba kitą negryną atsiskaitymo būdą.
Perdavimą (raktelius, dokumentus, patį automobilį) geriausia susieti su tuo momentu, kai bent jau aišku, kad deklaravimo procesas vyks sklandžiai. „Regitra“ netgi rekomenduoja apsaugoti interesus iš anksto – galutinai atsiskaityti ar atiduoti raktelius tik abiem pusėms atlikus deklaravimo veiksmus, kaip pažymima atsakyme apie pirkėjo delsimo situacijas.
Jei norite „vieno langelio“ sprendimo ir vengti ilgų derinimų su privačiais pirkėjais, alternatyva gali būti pardavimas įmonei – pavyzdžiui, pasinaudojant automobilių supirkimu, kur dažnai siūlomas greitesnis atsiskaitymas ir aiškesnė procedūra. Vis dėlto ir šiuo atveju pasitikrinkite dokumentus, kainą ir įsitikinkite, kad sutartyje tiksliai aprašytos sąlygos.
Ką dažniausiai perduoda kartu su automobiliu
- Registracijos liudijimą (ir, jei yra, kitus su registracija susijusius dokumentus).
- Visus turimus raktelius (įskaitant „atsarginius“ ir pultelius).
- Serviso knygą, sąskaitas už remontus, diagnostikos lapus (jei turite).
- Papildomą ratų komplektą, padangas, bagažinę, stogo skersinius ar kitą komplektaciją (jei sutarta).
- Prie automobilio priskirtas korteles/žetonus (pvz., signalizacijos kortelę, multimedijos kodus).
- Instrukcijas, jei jos yra (kartais svarbu specifiniams modeliams ar įrangai).
Veiksmai po sandorio: deklaravimas, registracija, draudimas ir mokesčiai
Po pasirašymo prasideda „administracinė“ dalis, kuri iš tikrųjų ir lemia, ar sandoris bus tvarkingas. Lietuvoje nuosavybės pasikeitimo deklaravime dalyvauja abi pusės: pirmiausia paprastai veiksmą inicijuoja pirkėjas (įgijimo deklaracija), vėliau pardavėjas patvirtina (perleidimo deklaracija). 2022 m. buvo pranešta, kad terminas pasikeitė ir nuo lapkričio 1 d. kiekvienai sandorio pusei skiriama po 5 darbo dienas, bendrai sudarant 10 darbo dienų, todėl verta nepalikti šių veiksmų „paskutinei dienai“.
Registracijos klausimas pirkėjui yra kritinis: „Regitra“ nurodo, kad įsigijus Lietuvoje jau registruotą automobilį, jį savo vardu reikia įregistruoti per nustatytą laiką – konkrečiai, per 10 kalendorinių dienų nuo nuosavybės pasikeitimo deklaravimo, kitu atveju transporto priemonė gali būti automatiškai išregistruota.
Pardavėjui svarbi kita rizika: jei pardavėjas patvirtino perleidimą, bet pirkėjas automobilio neregistruoja ir vis tiek važinėja, „Regitra“ pažymi, kad praėjus 10 kalendorinių dienų po nuosavybės perleidimo patvirtinimo automobilis išregistruojamas, o dalyvavimas eisme nebėra galimas, ir tai gali užtraukti administracinę atsakomybę. Kitaip tariant – „važinėti kol susitvarkysiu“ yra bloga idėja.
Jei pirkėjas piktybiškai delsia, „Regitra“ aprašo ir praktišką pardavėjo veiksmų planą: galima kreiptis į policiją ar teismą, o tam tikrais atvejais pardavėjas turi teisę išregistruoti transporto priemonę (nors pirkėjo pareiga deklaruoti išlieka), kaip detaliau nurodoma klausime apie delsimo situacijas. Tai ypač aktualu, jei pradeda „kabėti“ baudos ar atsiranda rizika, kad automobilis bus naudojamas netinkamai.
Kalbant apie baudas už pareigų nevykdymą, „Regitra“ primena, kad už Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nustatytų reikalavimų nevykdymą gali grėsti finansinės sankcijos – nuo 150 iki 300 Eur, o pakartotinai – nuo 440 iki 600 Eur. Net jei manote, kad „nieko tokio, susitvarkysiu vėliau“, tokios sumos greitai sugrąžina į realybę.
Mokesčiai: ką verta žinoti pardavėjui (ir pirkėjui)
Automobilio pardavimas kartais sukuria ir mokestinę prievolę, ypač jei parduodate brangiau nei pirkote, arba jei sandoriai kartojasi. Valstybinė mokesčių inspekcija aiškiai aprašo, kaip vertinamos registruotino kilnojamojo turto (įskaitant transporto priemones) pardavimo pajamos: dažniausiai apmokestinama ne visa gauta suma, o skirtumas (pelnas) tarp pardavimo kainos ir įsigijimo kainos, atsižvelgiant į VMI nurodomas taisykles ir taikytinus tarifus. Jei automobilį parduodate už tą pačią ar mažesnę kainą, paprastai „pelnui“ nelieka, tačiau dokumentus (įsigijimo sutartį, mokėjimo įrodymus) vis tiek verta saugoti – tai jūsų argumentai, jei kada nors reikės pagrįsti skaičius.
Pirkėjui ši dalis svarbi dėl kitos priežasties: reali kaina ir realus atsiskaitymas yra jūsų saugiklis. Dirbtinai mažinant kainą dokumentuose, vėliau sunkiau įrodyti, kiek iš tikrųjų sumokėjote, o ginčo atveju „sutartyje parašyta“ tampa silpniausia jūsų vieta. Todėl geriausia taisyklė – sutartyje rašyti tai, kas vyko realybėje, ir išsaugoti mokėjimo įrodymus.
